Shiba Inu

Šiba inu laikomi nacionaliniu Japonijos pasididžiavimu, nacionaline vertybe. Japonai šiba inu šunis apibūdina taip: kan-i – drąsus ir ramus, ryosei – geros prigimties, švelnus, ištikimas, soboku – nuoširdus, atviras, spontaniškas...
Tarp kitų Japonijos šunų (akitų, hokoidų, kišių, kai ir šikokų) šibų šeima yra gausiausia. Jos atsirado Honsiu, didžiausioje Japonijos saloje. Senovėje ne vien vandenynai skyrė Japoniją nuo plačiojo pasaulio, bet ir savitos tradicijos, religija. Išpažindami sintoizmą, japonai buvo arčiau gamtos, jų gyvenime nemenką vietą užėmė šunys. Ieškant šiba inu kilmės šaknų, galima aptikti japoniškąjį vilką ir senuosius špicinius šunis. Taip pat žinoma, kad nuo seno su jomis medžiojo paukščius ir žvėrelius. Vieni teigia, jog šiba (shiba) kilo iš žodžio shibafu, reiškiančio žolės kupstą – žiemą nurudusi žolė panaši į šibų kailį. Kiti šį pavadinimą kildina iš krūmokšnių šuns. Treti mano, kad pavadinimą lėmė senoji vietos gyventojų tarmė, kur šiba reiškia mažas. Kalbėdami apie šibas, japonai kartais prideda žodelį ken. Ken, arba inu, reiškia šuo. O dar juos šaukė Bawa inu (raudonas šuo). VI amžiuje buvo pradėta rašyti Japonijos istorija. Pasirodė pirmoji konstitucija, o imperatoriškasis teismas įsteigė šunų apsaugos instituciją. Vėliau šalyje sustiprėjo karinis režimas, atsirado privilegijuotų karių samurajų. Valdžią paėmė karvedžiai – šogūnai. Valdant šogūnams, šunys klestėjo. Penktoji šogūnų dinastija net buvo vadinama šunų šogūnais. Pastarieji šunis garbino: beglobiams statė prieglaudas, šunų teises gynė labiau nei žmonių. Japonijai atvėrus sienas, pūstelėjo nauji vėjai. Tapo madinga parsigabenti iš Europos kitų veislių šunų, o vietiniai šunys tapo prasčiokiškumo ženklu. Tačiau veislės mylėtojai vis tiek neapleido šibų ir įkūrė Japonijos šunų globos organizaciją, japonų šunys buvo paskelbti nacionaline vertybe.